Daliai nutukusių žmonių dėl įvairių priežasčių nepavyksta atsikratyti antsvorio koreguojant mitybą, didinant fizinį aktyvumą ar gydantis medikamentais. Dažnai vienintelė išeitis tokiais atvejais – nutukimo chirurgija. Per 70 metų, kai egzistuoja ši medicinos sritis, nuolatos kuriami nauji chirurginio nutukimo gydymo metodai, tobulinami, kad būtų saugesni, efektyvesni, mažiau invaziniai. Kai kurie, sukaupus daugiau duomenų apie nepageidaujamą poveikį, taikomi retai, ir juos yra kuo pakeisti – skrandžio mažinimo operacijų įvairovė tikrai nemaža.

Operacijos gali būti dviejų tipų arba kombinuotos

Šiuo metu pasaulyje pripažintomis laikomos daugiau nei 10 skirtingų nutukimo mažinimo operacijų. Visos jos yra minimaliai invazinės – laparoskopinės (per mažas skylutes pilvo sienoje) arba endoskopinės (per burną, iš vidaus). Pacientams neretai būna sudėtinga patiems objektyviai įvertinti siūlomus chirurginius nutukimo gydymo būdus, nes trūksta informacijos, sklando įvairūs mitai.

Apie tai, kaip pasirinkti tinkamiausią, į ką būtina atsižvelgti, kaip išvengti klaidų pataria Lietuvoje ir užsienyje pripažintas nutukimo chirurgas prof. med. dr. Antanas Mickevičius, turintis daugiau nei 15 metų patirtį nutukimo chirurgijos srityje. Profesorius atlieka daugumą pasaulyje pripažintų skrandžio mažinimo operacijų ir taiko kitus, mažiau intervencinius nutukimo gydymo būdus.

„Populiariausios ir dažniausiai atliekamos pastaraisiais metais tiek kitose šalyse, tiek Lietuvoje skrandžio mažinimo operacijos yra dvi – pakraštinė skrandžio rezekcija ir skrandžio apylanka. Tačiau, kaip ir kiekvienoje chirurgijos srityje, nutukimo chirurgijoje visą laiką ieškoma naujų, dar efektyvesnių variantų. Kai kurie prigyja, kai kurie ne“,  – komentuoja prof. med. dr. A. Mickevičius.

Pašnekovas primena, kad pakraštinės skrandžio rezekcijos operacijos metu chirurgas suformuoja naują, 70-80 proc. mažesnį skrandį, maistas keliauja įprastu keliu, o skrandžio apylankos operacijos metu ne tik suformuojamas naujas mažesnis skrandis, bet ir atjungiamas nuo didžiojo, be to, sukuriama apylanka, kuri leidžia aplenkti likusią dalį skrandžio ir dalį plonųjų žarnų, taip gerokai sutrumpinant maisto kelią žarnynu.

Prof. med. dr A. Mickevičius atkreipia dėmesį, kad skrandžio mažinimo operacijos skirstomos į du pagrindinius tipus – restrikcines ir malabsorbcines. Restrikcinės operacijos akcentas – sumažinamas skrandžio tūris, kad žmogus negalėtų suvalgyti daug maisto. Šiam tipui priskiriama anksčiau plačiai naudota skrandžio žiedo operacija ir dabar jas vis dažniau pakeičiančios pakraštinės skrandžio rezekcijos.

Malabsorbcinės operacijos metu skrandžio tūris išlieka didesnis nei po restrikcinių operacijų, tačiau sumažinamas maisto medžiagų įsisavinimas virškinamąjame trakte, o kartu – gaunamų kalorijų kiekis. To pasiekiama daugiau ar mažiau sutrumpinus maisto slinkimo žarnynu kelią. Šiam tipui priklauso dvylikapirštės žarnos šuntavimo operacija.

Tiek klasikinė skrandžio apylankos operacija, tiek kitos plačiausiai naudojamos skrandžio mažinimo operacijos yra kombinuotos – turi ir restrikcinį, ir malabsorbcinį komponentą.

Prof. med. dr. A. Mickevičius apžvelgia šiuo metu kitose šalyse labiausiai paplitusias skrandžio mažinimo operacijas, išryškindamas jų skirtumus, panašumus, privalumus ir trūkumus.

SADI-S operacija: rekomenduojama itin nutukusiems

Restrikcinį ir malabsorbcinį komponentą turinčios SADI-S operacijos metu atliekama klasikinė pakraštinė skrandžio rezekcija, tik šiek tiek platesnė, po kurios suformuojamas 70-75 proc. mažesnės talpos skrandis. Perpjovus dvylikapirštę žarną jos viršutinėje dalyje, formuojama nauja jungtis tarp dvylikapirštės ir vidurinės plonosios žarnos dalies. Bendrasis plonosios žarnos kanalas po šios operacijos, siekia nuo 2,5 m iki 3 m. ilgio – tai yra, sutrumpėja trečdaliu ar perpus, o kartu sutrumpinamas maisto slinkimo kelias.

Pasiekiamas dvigubas efektas: žmogus ir ne tiek daug suvalgo, ir įsisavina mažiau maisto medžiagų. Šios operacijos privalumas, lyginant su tradicine skrandžio apylanka, kad suformuojama tik viena jungtis, tarp dvylikapirštės žarnos ir klubinės žarnos, o ne dvi. Dėl to šiek tiek sumažėja jungčių nepakankamumo, randėjimo, kraujavimo iš jungties rizika. Kitas privalumas – stebimas šiek tiek didesnis svorio kritimas.

SADI-S operacija rekomenduojama ir dažniau atliekama žmonėms, kurie turi didelį antsvorį ir serga antrojo tipo cukriniu diabetu, kuris po jos labai gerai koreguojamas – susireguliuoja cukraus kiekis kraujyje, nebereikia naudoti medikamentų, pagerėja gyvenimo kokybė. Taip pat po šios operacijos pagerėja nutukusių pacienčių, kurios serga policistiniu kiaušidžių sindromu, hipercholesterolemija būklė.

Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad po šios operacijos, virškinimo procese nebedalyvaujant nemažai daliai plonosios žarnos, dažniau pasitaiko vitaminų, ypač tirpstančių riebaluose – A, D, E, K trūkumas. Kartais gali pasireikšti ir baltymų trūkumas, jei žmogus nesuvartoja jų pakankamo kiekio. Taip pat, kadangi žarnyno ilgis sumažėja, pacientai kiek dažniau tuštinasi.

Nutukimo mažinimo operacijos SADI-S kitose šalyse labiau paplito per pastaruosius penkerius metus, nors šis metodas buvo sukurtas prieš daugiau nei 15 metų. Lietuvoje šios operacijos atliekamos itin nutukusiems žmonėms, kuriems reikia numesti tikrai daug svorio, jų nėra labai daug, todėl tai nėra dažnas pasirinkimas.

SASI-S operacija: sumažėja rizika, kad vėl sugrįš antsvoris

SASI-S operacija panaši į SADI-S ir taip pat yra kombinuota. Esminis skirtumas, kad padarius pakraštinę skrandžio rezekciją (sumažinus skrandį) formuojama jungtis tarp skrandžio ir plonosios žarnos. Dvylikapirštė žarna nėra atjungiama, paliekamas natūralus maisto tekėjimo kelias. Tačiau suformuojama dar viena jungtis, apie 2,5 m nuo plonosios žarnos galo. Tokiu būdu maistas slenka dviem keliais – įprastu ir per papildomą jungtį tiesiai į galinę plonosios žarnos dalį.

Šios operacijos pranašumu laikoma tai, kad dalis maisto keliauja trumpesniuoju keliu ir dėl to įsisavinama mažiau jame esančių medžiagų, o kartu ir kalorijų, tačiau paliekamas ir natūralus kelias. Esant poreikiui tai leidžia endoskopu ištirti dvylikapirštę žarną. Be to, suformavus naująją jungtį tarp skrandžio ir plonosios žarnos mažiau tampomas skrandis, sumažėja tikimybė, kad po tam tikro laiko pacientui vėl ims augti svoris, nes sumažėja slėgis apatiniam skrandžio vožtuvui.

Ši operacija pradėta daryti paskutinį dešimtmetį, pristatomi geri artimieji rezultatai. Tačiau ji turi ir trūkumų – suformavus jungtį tarp skrandžio ir plonosios žarnos gali prasidėti tulžies refliuksas aukštyn į skrandį ar stemplę ir dėl to kyla didesnis pavojus formuotis opoms, ypač rūkantiems asmenims. Nėra žinomi atokieji šios chirurginės operacijos rezultatai.

Mini skrandžio apylanka: paprastesnė technika, greitas atlikimas

Dar viena nutukimo mažinimo operacijų rūšis – mini skrandžio apylanka. Kaip ir klasikinės skrandžio apylankos operacijos metu formuojamas mažesnis, siauras vamzdelio formos skrandis, kuris atjungiamas nuo didžiojo ir sujungiamas su plonąja žarna, apeinant apie 2 jos metrus. Pagrindinis skirtumas – atliekant mini skrandžio apylanką formuojama tik viena jungtis, ne Y, o omega raidės formos ir kitoje vietoje.

Šios operacijos efektas toks pats, kaip ir klasikinės skrandžio apylankos: į naują mažą skrandį telpa nedaug maisto – greičiau pajuntamas sotumo jausmas, suvalgoma mažiau. Kartu maisto kelias virškinimo sistemoje yra sutrumpinamas, dėl to įsisavinama mažiau maisto medžiagų ir kalorijų. Todėl svoris krinta greičiau.

Mini skrandžio apylankos privalumai – kadangi yra tik viena jungtis, šiek tiek greičiau atliekama operacija. Svorio kritimo, antrojo tipo diabeto, padidėjusio kraujospūdžio, policistinio kiaušidžių sindromo būklės koregavimo prasme ji lygiavertė ir net pranašesnė už klasikinę skrandžio apylanką.

Šios operacijos silpnoji pusė, kad dėl omega jungties formos per ją keliauja tulžis, ji neturi atskiro kelio, kaip klasikinėje skrandžio apylankoje. Todėl plonojoje žarnoje esantis turinys, kurio sudėtyje yra tulžies, gali patekti į naujai suformuotą skrandį ir sukelti jo uždegimą, paskatinti opų formavimąsi.

Vis dėl to kai kuriose šalyse mini skrandžio apylanka pastaruoju metu populiaresnė nei klasikinė skrandžio apylanka dėl paprastesnės technikos, greitesnio atlikimo – užtrunka nuo 45 min. iki valandos.

Skrandžio plikacija: reikia savikontrolės, didesnė svorio ataugimo rizika

Dar vienas chirurginis nutukimo gydymo būdas – skrandžio plikacija. Ši operacija yra restrikcinio tipo. Jos metu iš skrandžio formuojamas siauras vamzdelis, bet tai daroma nepažeidžiant jo vientisumo, tiesiog mechaniškai susiuvant sieneles ir taip sumažinant tūrį. Sumažėjus skrandžiui suvalgoma daug mažiau ir greičiau pajuntamas sotumo jausmas, o maistas žarnynu slenka natūraliu keliu.

Šios operacijos pranašumas – ji labai minimaliai invazyvi, nes gali būti atliekama ir laparoskopiniu būdu, iš išorės, per mažas skylutes, ir per burną iš vidaus – endoskopiškai, neformuojamos jungtys. Yra ir kitų privalumų: pooperacinės komplikacijos ypač retos, esant būtinybei, skrandžio siūlės gali būti išardytos, ir skrandis sugrįžta į pradinę būseną.

Tačiau po skrandžio plikacijos operacijos būtina save labiau kontroliuoti – stengtis nepersivalgyti, nes persivalgius greitai gali atsirasti pykinimas, prasidėti vėmimas. Lieknėjimas po šios operacijos yra lėtesnis nei po skrandžio apylankos ar rezekcijos operacijos.

Kitas trūkumas, kad po 2–4 metų organizmas prisitaiko ir pacientams padidėja alkio jausmas. Jie gali pradėti užkandžiauti ar didinti porcijas. Dėl to siūlės gali išplyšti, o skrandžiui padidėjus daugiau suvalgoma, taigi, atauga ir svoris.

Skrandžio žiedo operacija: daugiau minusų nei pliusų, daroma retai

Dar viena restrikcinio tipo nutukimo gydymo operacija – skrandžio žiedas. Jos metu skrandis padalijamas į dvi dalis apjuosiant jį reguliuojama juosta. Maistas pirmiausia patenka tik į viršutinę skrandžio dalį, kadangi ji paprastai paliekama iki 100 ml talpos, pacientas negali suvalgyti daug maisto. Juosta sujungiama su specialiu fiziologinio skysčio pripildytu rezervuaru, esančiu poodyje. Ją galima užveržti ar atleisti tokiu būdu reguliuojant pratekančio maisto kiekį.

Naudojant reguliuojamą žiedą numetama mažiausiai svorio lyginant su kitomis skrandžio mažinimo operacijomis. Ši operacija turi ir nemažai nepageidaujamų efektų, kurie išryškėja laikui bėgant: žiedas ilgainiui gali sukelti skrandžio sienos pragulą, jis gali nuslinkti. Kadangi tai yra  svetimkūnis, aplink jį gali vykti aprandėjimas, jis gali prakiurti ir prarasti sandarumą. Kartais atsiranda stemplės apatinio rauko nepakankamumas, kuris pasireiškia refliukso simptomais, galimas net skrandžio turinio atpylimas į kvėpavimo takus, plaučių uždegimas.

Ši operacija savo aukso amžių išgyveno prieš 15-20 metų, kai dar nebuvo tiek daug alternatyvių inovatyvesnių, saugesnių ir efektyvesnių skrandžio mažinimo operacijų ir šiuo metu pasaulyje atliekama pakankamai retai. Kitos populiariausios nutukimo gydymo operacijos yra žymiai pranašesnės ir gyvenimo kokybės po operacijos pagerėjimo prasme.